Reportažų filmavimas arba kaip videografai kuria televizijos magiją

Reportažų filmavimas arba kaip videografai kuria televizijos magiją

 

Vargu ar atsirastų žmogus, kuris nė karto gyvenime nebūtų matęs per televiziją transliuojamų žinių, nebūtų žiūrėjęs vienos ar kitos pramoginio ar informacinio turinio laidos. Vieni televizorių, tarsi prabudinantį foną, įsijungia rytais prie puodelio kavos, kiti svarbiausius naujienų reportažus peržiūri pakeliui į darbą ar iš jo, tretiems it vakaro ritualas su šeima susėsti svetainėje ant sofos priešais mėgstamą šou. Tačiau kaip atrodo televizijos užkulisiai, kaip vyksta reportažų filmavimas, montavimas, kiek žmonių prisideda, kad gimtų televizijos magija – susimąsto retas žiūrovas.

Skirtingi televiziniai projektai turi skirtingas filmavimo aikšteles ir skirtingą joje tvyrančią aurą. Visgi, vienas dalykas kone privalomas šioje televizijos industrijoje – tai komandinis darbas, į savo ilgamečius kolegas žvelgiant kaip į šeimos narius. Juk ne visuomet reportažų filmavimas vyksta griežtai tik studijoje. Daugumą jų lydi skirtingos lokacijos, važinėjimai skersai-išilgai per Lietuvą ar net užsienį, pamainos, užsitęsusios iki vidurnakčio, o tai neišvengiamai suartina kartu dirbančius žmones. Kaip atrodo videografo darbas tokioje aplinkoje? Su daug improvizacijos, paremtos patirtimi ir profesionaliomis praktinėmis žiniomis, mat niekada negali žinoti, kada ten, kur vyksta reportažų filmavimas, užklups nedėkingas oras ar kada dronas nusileis rapsų laukuose, baterijai per klaidą išsikrovus.

Televizijoje, priešingai nei filmuose, dubliai retai kartojami, nebent laidos redaktorius mato, kad svarbi scena montaže nepasitaisys. Visgi, tokioje aikštelėje, kurioje vyksta reportažų filmavimas, taip pat būna gyvo, nesurežisuoto, iš anksto pagal scenarijų nesuplanuoto veiksmo, todėl pasitikima operatoriaus profesionalumu, kad šis suvoks ir spės laiku tai, kas vyksta prieš akis, užfiksuoti kadruose.

Kameros meistras, dirbantis televizijos užkulisiuose, turi išmanyti:

• kompoziciją, šviesas, spalvas, fokusavimą ir kadravimą: galima specializuotis tam tikrame žanre, bet reikia mokėti prisitaikyti prie skirtingų filmavimo stilių, ar tai būtų vox-pop, praeivius pakalbinant tiesiog gatvėje, ar kulinarinės laidos studijoje kepami sausainiais, ar per dirvą važiuojantis traktorius;
• kamerų ir įrangos technines specifikacijas: kaip ir bet kuriame darbe, taip ir filmavimo aikštelėje gali nutikti „force majeure“, bet niekas kitas, apart operatoriaus, nepasakys, kaip pakeisti kameros bateriją, kaip valdyti droną, kaip pritvirtinti GoPro ar kiek ilgintuvų nutiesti, kad filmuojamą lokaciją profesionaliai apšviestų filmavimams skirtos lempos;
• bendravimo ir komunikavimo meną: reportažų filmavimas – komandinis darbas kartu su laidos redaktoriumi, prodiuseriu, scenaristu, o kartais net ir dar visu būriu kolegų, todėl operatorius turi gebėti įsiklausyti į lūkesčius, suprasti, kokia yra pagrindinė filmuojamo reportažo žinutė ir kokių kadrų gali reikėti, norint ją perteikti vaizdais;
• multitasking‘o subtilybes: reportažų operatoriaus darbas nėra vien tik laiku nuspausti REC mygtuką. Filmavimo aikštelėje privalu stebėti, klausyti, kartais reaguoti žaibiškai ar spręsti netikėtai iškilusias problemas čia ir dabar. Filmuoti gali tekti plaukiančiame laive, namelyje medyje, ant siūbuojančio tilto, iš važiuojančio automobilio, oro balione, kalno viršūnėje ar dar pačiose įvairiausiose vietose, kokios tik šauna laidos kūrybinei komandai į galvą. Taip pat ir įgūdis vaikščioti atbulomis ar nežiūrint kas po kojomis be galo prasmingas operatoriui, bet to išmokstama per patirtį;
• susikaupimo ir budrumo paslaptis: patirtis rodo, kad tai, ką žiūrovas televizoriaus ekrane sužiūri per 10 minučių, nufilmuoti užtrunka geras kelias valandas. Laiko užima aikštelės susistatymas, mikrofonų ir įrangos paruošimas, pats filmavimo procesas, kadrų, skirtų dengimams, sugaudymas, o tuomet ir visko susitvarkymas. Per dieną, dažniausiai, yra filmuojamas ne vienas reportažas, tad nesvarbu, esi pavargęs ar ne nuotaikoje, yra ankstus dar neprašvitęs rytas, ar vėlus jau sutemęs vakaras, filmuotoje medžiagoje operatoriaus emocijų neturi matytis;
• kaip reguliuoti kamerą, o ne filmuojamus žmones: laidos vedėjai, svečiai ar pašnekovai retai kada visą filmavimo laiką išlieka savo vietose. Jie kalba, juda, priklausomai nuo vykstančio pokalbio, gali pradėti net šokti, išvis pradingdami iš sustatyto kadro, todėl operatoriaus užduotis – spėti į tai sureaguoti, pakeisti kameros kampus, kadruotes ir nepražiopsoti užfiksuoti antrą kartą neatkartojamo unikalaus kadro;
• filmavimo aikštelės nuskanavimo meistriškumą: šmaikščiai juokaujama, kad viena operatoriaus darbo dalis yra užtikrinti, jog reikiami dalykai reikiamu laiku įsikomponuotų kadre, antra – visą kitą išlaikyti už kadro. Net ir idealiai paruoštoje laidos studijoje gali atsirasti „smulkmenų“, kurių kadre neturi matytis, o ką jau kalbėti apie tas lokacijas, kai nuvykstama filmuoti į ofisus, ūkius, sandėlius, bet kokias kitas patalpas, kurių sienoms išvysti kamerą prilygsta šventei. Patirties turintis operatorius, vos įžengęs į kambarį, iš karto pastebės stikle įrėmintus paveikslus, kabančius veidrodžius ar blizgūs paviršius, kuriuose gali atsispindėti tai, kas vyksta užkulisiuose. To žiūrovas neturi matyti, nes televizijos magija ir gimsta tuomet, kai jos kūrybos paslaptys lieka už kadro.